Mūsų kūnas…
Tai įvairiakalbė būtybė. Jis byloja per spalvas ir temperamentą: parausta ką nors atpažinus, švyti įsimylėjus, papilkėja iš skausmo, įkaista susijaudinus, atšąla dvejojant. Jo kalba – tai ir besidžiaugianti širidis, ir staiga sugedusi nuotaika, ir tuštumos jausmas po krūtine, ir vilties antplūdis.Kūnui skirta ginti, saugoti, talpinti, bei palaikyti mūsų dvasią, bei sielą, jos ugnį, būti mūsų atminties saugykla, pripildyti mus jausmų – nuostabiausio peno. Jis turi kelti ir vesti į priekį, žadinti mūsų jausmus, kad įrodytų, jog egzistuojame, jog esame čia, kad duotų mums atramą, masę, svorį. Klaidinga laikyti kūną kažkuo, ką turime palikti, norėdami pakilti dvasios sparnais. Juk būtent kūnas yra tokių išgyvenimų priemonė. Tik jo dėka jaučiamės peržengę slenkstį, kylant aukštyn, patirdami nesvarumo ir skrydžio būsenas. Visa tai eina iš kūno. Kūnas – nelyginant raketa nešėja. Sėdėdama jos priekyje įtaisytoje kabinoje, siela apstulbusi žvelgia pro langą į paslaptingą žvaigždėtą naktį.MA-URI – įkūnijanti vaisingumo galią, taisytoja, sujungianti nutrūkusias gijas ir primenanti mums visa, kas jau senai pamiršta.Kūnas viską atmena: atsimena kaulai, sąnariai, netgi mažasis pirštelis – ir tas atsimena. Atmintis vaizdų ir jausmų pavidalu glūdi pačiose ląstelėse. Todėl kūnas prisisunkęs it kempinė: tereikia ją spustelti, išgręžti, netgi vos prisiliesti – ir prisiminimai paplūs nevaržoma srove. Pažindami save ir išvaduodami savo kūną nuo jame užstrigusių neigiamų prisiminimų, sugebėdami akis į akį susitikti su savo baimėmis, mokėdami atpažinti besiformuojantį pyktį ir laiku jį transformuodami į švelniausias emocijas (atleidimą, paleidimą ir laiminimą), atveriame kelią naujai pradžiai su sąmoningesniu suvokimu ir gijančia širdimi. Su meile ugdykime toleranciją ir pakantumą kiekvienam žmogui, kiekvienai gyvai būtybei ir kiekvienai emocijai. Kantrybė – tinkamiausia priemonė tiek naujai įsiplieskusiam, tiek įsisenėjusiam pykčiui įveikti.
Apie baimes…
Baimė yra proto kuras. Giliai paslėpta baimė suskaldo musų esybę. Baimė valdo idealistą, kuris bijo kritikos. Baimė valdo darboholiką, kuris bijo nesėkmės. Baimė paralyžuoja delsiančiuosius, kurie bijo sėkmes. Baimė dominuoja drovųjį, kuris bijo įsipareigojimų. Baimė prasiskverbia į užslopintą širdį, kuri bijo atstumimo. Baimė pakaitina piktąjį kumštį, kuris bijo pasitikėti. Baimė šoka kartu su amžinu vaiku, kuris bijo atsakomybes. Baime užšaldo šaltą protą, kuris bijo artumo.
MA-URI® pažadina mus kelionei į proto šešėlių kraštą. Jis liepia buti tiesiems, eiti į jūsų skausmo karalystę, iškviesti visas baimes ir atnešti jas į šviesą. Žengti į tiesą, baigti skausmo ignoravimą, kuris tau atrodė esąs per gilus, kad galėtum su kuom nors pasidalinti, baigti nuoskaudų suspaudimą, kurios yra per sunkios pakelti, ir jas išgydyti.
Jūs esate apsaugoti viskame ką darote. MA-URI® pastato šviesos tiltą per tamsą, kad sujungtų sąmonę ir pasąmonę. Jis siūlo išsivadavimą, paleidimą, kuris atneša neįtikėtiną pakylejimą ir sudrebina visas naštas.
Apie pyktį ir atleidimą…
Darniame ir vieningame žmogaus gyvenime pyktis nėra vien šalutinė, su niekuom nesusijusi emocija. Veikiau, tai substancija, kurią turime pakeisti ir transformuoti. Pykčio ciklas yra toks pat, kaip ir visi kiti mūsų ciklai: jis kyla, krinta, išnyksta ir vėl atgimsta su nauja jėga. Transformavimo procesas prasideda nuo pakankamo dėmesio šiai problemai. Leisdami, kad mūsų pyktis taptų mūsų mokytoju ir toki būdu jį transformuodami, savaime jį išsklaidome. Tuomet jo išlaisvintą energiją galime panaudoti kitose srityse, ypač - kūryboje. Viena rimta trauma ar sužeidimas gali smarkiai pakenkti daugeliui mūsų organizmo sistemų, bei ritmų: susilpninti imuninę sistemą, skeletą, fiziologinius judėjimo mechanizmus ir pan. Lygiai tas pats būna ir įsisenėjus psichologinei traumai. Daugelis žmonių laiku nesirūpina tinkama pagalba kaupdami pyktį – dvasinės traumos pasėkmę, užuot ieškoję būdų, kaip jį numalšinti, bandę išsiaiškinti kokios jo priežastys ir kaip galėtume jį įveikti, tai visam likusiam gyvenimui patys save įkalinsime pykčio sklidinoje kameroje. Pyktis yra tiesiogiai susijęs su kepenų, bei tulžies pūslės ligomis. Mums būtina išmokti kaip sužinoti kada galima teisėtai išlieti pyktį, o kada – ne. Instinktyvioje moters dvasioje slypi galia sąmoningai išreikšti pyktį, jeigu ją provokuoja. Ir toji galia išties didžiulė. Pyktis yra vienas iš įgimtų moters ginklų padedančių jai sukurti ir apsaugoti jos itin braginamą pusiausvyrą, bei viską, ką ji myli. Tai jos teisė, o tam tikru metu, bei tam tikromis aplinkybėmis – ir moralinė jos pareiga. Mūsų tikslas – paversti pyktį ugnim valgiui virti, o ne didžiuliui, visa niokojančiui gaisrui. Pykčio nesutramdysi tol, kol neužbaigsi atleidimo apeigų. Atleidimas susideda iš keturių etapų:
1. Atsiribojimo – palikti ką nors ramybėje.
2. Susitvardymo – susilaikyti nuo teisimo.
3. Pamiršimo – išbraukti iš atminties, liautis pergyvenus.
4. Atleidimo – Nubraukti skolą.
Svarbu turėti omeny, kad “galutinis” atleidimas tikrai nereiškia pasidavimo! Tai sąmoningas sprendimas nustoti nešiotis savyje priešiškumą, kuris apima dovanojimą už skolą ir atsisakymą siekti keršto. Dar vienas būdas dovanoti – tai paleisti žmogų, nesulaukus iš jo nei emocinio, nei kokio kitokio atlygio. Atleidimas – tai visų mūsų mėginimų atsiriboti, susitvardyti, bei pamiršti kulminacija. Po to mes neliekame beginkliai – tiktai prarandame savo šaltumą. Viena iš pačių tikriausių atleidimo formų apima ir tai, kad liaujamės vengti kaltininko, tai yra jo akivaizdoje nustojame būti įsitempę, atšiaurūs ar pabrėžtinai šalti, bet ir nepradedame elgtis ir pernelyg globėjiškai ar apsimestinai maloniai. Mūsų dvasiai ir sielai kur kas sveikiau griežtai apriboti bendravimą ar pramogas su nemaloniais žmonėmis, nei jų draugijoje elgtis, tarsi, bedvasėmis lėlėmis.
MA-URI energija suteiks Jums galimybę pažinti save ir savo emocijas, taip pašalindama blokus iš energetinių centrų. Gyvenkime ir kvėpuokime pilna krūtine su Meile ir Dėkingumu Visa Kam…
